Berniukai ir kiti

Dmitrijui Garičeviui pavyko rasti ypatingą išraiškingumą aprašant herojų gyvenimo pasaulį, kurių jaunystė teko 1990–2010 metams. Jie egzistuoja tarsi daugiamačio skausmingo įsivaizdavimo viduje, kuris, tačiau, pasirodo esąs mažiau žiaurus nei atskleidžianti šiandienos tuščio laiko realybė. Knygos atidarymo pasaka „Berniukai“ pasakoja apie savotišką filosofinį eksperimentą – keistą „respubliką“, esančią nuolatinio simuliacinio karo būsenoje, už kurios, žinoma, nuspėjamos tikros karinės veiklos. Sekdamas herojumi, muzikantu Nikita, skaitytojas stebi, kaip istoriko-politinė žaidimas, gimęs iš intelektualų vaizduotės, veda prie žiaurios išvados. Į knygą taip pat įtraukta pasakų ciklas „Pasakos mirusiems vaikams“, tęsiantis pasakos liniją, ir keletas atskirų apsakymų, kurių herojus vienija baimė prieš nesuprantamą jiems pasaulį. Jo įvaizdžiu tampa lengvai atpažįstami Maskvos srities topozai, atliekantys skaistyklos vaidmenį, kur pasirinkimas tarp miego ir realybės, gėrio ir blogio, praeities ir dabarties beveik neįmanomas.