Legendos pabaiga

A. Kekilbaevos proza yra sakinė ir pasakiška-legendarinė. Neatsitiktinai ryšys su legendomis ir padavimais pabrėžiamas jo kūrinių pavadinimuose — „Pamestas metų baladė“, „Legendos pabaiga“. Didžiosios valdovo pasakos yra savotiškai ir menškai neatkartojamos išreikštos garsiajame romane „Legendos pabaiga“. Apie ką šis kūrinys? Apie meilę, apie kūrybą, apie sielos kentėjimus, apie valdžios trapumą? Jaunoji Hanša, konkuravusi su vyresniąja, nusprendžia pastatyti minaretą. Jaunas architektas imasi darbo, pamatęs nepaprastą grožį ir švelnumą, jaunasis Hanša be atminties įsimyli ją. Pastatytas minaretas — kilnios ir švelnios meilės įvaizdis — kankina valdovą. Išduodamas įsakymas — baisus, nežmoniškas. Didysis architektas apakintas, kad niekada nesugebėtų sukurti nieko panašaus; jam nukerpamas liežuvis, kad niekada niekam negalėtų papasakoti, kaip statomas toks nepaprastas pastatas.