Po ir prieš

Aleksėjaus Kijanycos eilėraščių rinkinys primena nuotraukų albumą, kuriame kartu surinktos dabarties „po“ ir praeities „iki“ nuotraukos: štai vasaros atostogos vaikystės mieste, štai eglutė balkone, štai pirmoji rugsėjo 1-oji ir pirmoji meilė, o štai jau Sankt Peterburgas, Sadovaja ir Liteiny, kelionės, viskis, atvežtas iš „europietiško ankštumo“ į „rusų bežodžių platybes“... Paskutinis kadras fiksuoja pagrindinį nostalgijos meno principą: „...niekada negrįžti / ten, kur kadaise / ir nesiekti tų / su kuriais kadaise“.