Sodas prieš laiką

Pandemijos metu britų rašytoja ir esė autorė Olivia Lang nusipirko seną namą su sodu Suffolke. Darbai, susiję su gėlynų atkūrimu, pastatų remontu ir medžių genėjimu, ne tik ramina, bet ir suteikia maisto apmąstymams, skatinant Oliviją tyrinėti sodų ryšį su istorija ir kultūra. Prieglaudos sunkiu metu, utopijos ir svajonės apie Edeną, prabangūs daiktai – tai ne visi dalykai, kuriais gali būti žemės sklypas su pasodintais augalais. Palygindama laisvus ir visiems atvirus Derek’o Jarman’o ar John’o Clare'o sodus su griežtais, paremtais engimu ir smurtu britų aristokratijos parkai, Lang bando rasti atsakymą į pagrindinį klausimą: kas iš tikrųjų yra sodas? Rojus visiems ar privilegijų liudijimas ir nelygaus išteklių pasiskirstymo rezultatas? Asmeninis ar viešasis? Aiškaus atsakymo nėra. Bet yra nuostabūs augalai, atkurtas ir atviras lankymui sodas, kadaise įkurtas sodininko Marko Rumerio, dabar tapęs gyvenamąja vieta ir įkvėpimo šaltiniu pačiai Lang, kuri su dideliu džiaugsmu neofito atranda sezoninių ir amžinų savo cikliškumo sodininkystės darbų džiaugsmus ir liūdesį.