Visi stovėti Zanzibare

"Visi stovėti Zanzibare". Knyga, kuri jau 50 metų apklausose žurnalo "Locus" patenka į dvidešimt geriausių fantastinių romanų. Ir, atrodo, visiškai pagrįstai – niūrios Brannerio prognozės, padarytos 1968 metais, pradeda išsipildyti mūsų akyse. XX amžiaus pradžioje kas nors suskaičiavo, kad visą Žemės gyventojų skaičių būtų galima sutalpinti ant Vaito salos, pastatant visus petys į petį. Iki 1968 metų, kai Džonas Branneris išleido savo romaną, šiai tikslui jau būtų reikėjusi Man salos, kurios plotas keturis kartus didesnis. O praėjus keliems dešimtmečiams, kai vystosi romano veiksmas, Žemės gyventojų skaičius pasiekė tokį lygį, kad jų net neužtektų vietos net Zanzibare. Planetai trūksta oro. Gyventojai ведasi iš proto dėl perpildymo, skurdo ir perspektyvų stygiaus. Žmonės prisiglaudžia prie narkotikų, legalizuotų vyriausybės, kad sušvelnintų piliečių beviltišką gyvenimą. Juk net ramios šeimos džiaugsmo akimirkos dabar nepasiekiamos toli gražu ne visiems. Išsivysčiusiose šalyse galioja griežti teisės aktai, draudžiantys žmonėms su neįsivaizduojama genomo savybėmis turėti vaikų. Daugumai pilna šeima tampa nepasiekiama ir be galo trokštama svajone. Ir taip viskas vyktų, jei ne Azijos mokslininko išradimas, kuris suteikė vilties turėti sveiką palikuonį net tiems, kurie neturi idealaus fizinio ir psichinio sveikatos...