Dionisija lenta

1970-ųjų pradžia. Senas, kadaise gubernijos miestas, esantis kelis šimtus kilometrų nuo Maskvos. Menotyros kandidatas Anna, neseniai apsigynusi disertaciją apie ikonografo Dionisijaus darbus, sužino, kad iš netoliese esančio vienuolyno dingo šešiolikto amžiaus ikona. Anna skuba paskui dingusios Išganytojo atvaizdo pėdsakus, nesuprasdama, kad tai pėdsakai kraujo.

Aleksėjus Smirnovas fon Rauchas (1937-2009) 1960-aisiais paliko neišdildomą įspūdį Juzino rato lankytojams savo proza, o tapyba – modernizmo vertintojams Čekijoje ir Vokietijoje. Nutraukęs ryšius su išoriniu pasauliu, Smirnovas praleido trisdešimt metų bažnyčių ir skitų sienose, restauruodamas freskas ir stebėdamas Sovietų visuomenės paralelinį gyvenimą, kur duslioje kovoje susipynė išgyvenę bajorų palikuonys, pabėgę vienuoliai, verslūs turistai, deklasuoti elementai ir visur buvę specialiųjų tarnybų darbuotojai. Įtraukiantis, tiesus ir dėl to dar labiau žiaurus romanas "Dionisija lenta" buvo parašytas 1976 metais be perspektyvų būti paskelbtas. Pamestas rusų literatūros šedevras, jis įtikinamai parodo, kad pagrindiniai gyvenimo klausimai Rusijoje nepasikeitė nei per penkiasdešimt, nei per penkis šimtus metų.