Biblija. Šventojo Rašto Senasis ir Naujasis Testamentas

Biblija yra ne tik krikščionybės pagrindas, bet ir svarbiausia visos pasaulinės kultūros dalis. Jos Senasis Testamentas buvo parašytas senąja hebrajų kalba. Šie tekstai, kurių kūrimas vyko nuo XV iki I a. pr. m. e., buvo kruopščiai saugomi perskirpinėjant, o X a. po m. e. dėl žydų mokslininkų – masoritų – pastangų, kurie dirbo su senovinėmis Šventojo Rašto rankraščiais, įgijo galutinę, nuosekliai suformuotą formą. Senasis Testamentas, išverstas III–I a. pr. m. e. Aleksandrijoje į senąją graikų kalbą, buvo pavadintas Septuaginta, tai yra „septyniasdešimt seniūnų vertimas“. Į senąją graikų kalbą buvo parašytas ir Naujas Testamentas. IV a. p. m. e. pasirodė Vulgata – Biblijos vertimas į lotynų kalbą, ir būtent šis „lotynų Biblijos“ leidimas buvo pirmą kartą atspausdintas 1450 m. Johann Gensfleisch Gutenberg. Šiame leidime pirmą kartą Rusijoje skelbiami 230 originalių Gustave Doré piešinių vaizdai. Talentingas prancūzų menininkas dirbo prie jų dvejose metų, kai vyko Biblijos, išverstos į Vokiečių kalbą rašytojo ir rabino Ludwig Philippson, leidimo paruošimas. Biblija su Doré iliustracijomis pirmą kartą buvo paskelbta 1866 m., ir joje buvo spausdinamos graviruotės, padarytos iš meistrų piešinių. Šis leidimas tapo tiek populiarus, kad 1867 m. originalūs Gustave Doré piešiniai buvo paskelbti atskiru trijų tomų leidimu. Būtent jie, o ne pagal juos padarytos graviruotės, yra atkartojami šiame leidime.