Fotografija ir jos paskirtis

Poetas ir prozininkas, kritikas ir meno žinovas, teorijos ir praktikos meno atstovas, taip pat režisierius, aktorius ir televizijos vedėjas (be to, žinoma, publicistas ir visuomenės veikėjas, estetas ir kairysis, marksistas ir prancūzų ūkininkas, juokdarys ir, galiausiai, kultinė figūra), Džonas Beržeris sukūrė (sintezavo, struktūrizavo) ypatingą stilių ir pasakojimo būdą, kuriame įvairūs menai, meno mokyklos ir kryptys, taip pat atskiros kūrybinės biografijos atlieka personažų ir siužetinių figūrų vaidmenis. <...> autoriaus užfiksuota faktūra čia visada platesnė už deklaruotą temą ir numato daugybę po vandeniu slypinčių srovių ir interesų, daugiasluoksnį naratyvą, kuris gali atsiskleisti vėliau, per gilesnį konteksto supratimą. Kuo ilgiau esi tokioje knygoje, tuo ji veiksmingesnė ir gilesnė, nes antrasis kvėpavimas, prisijungiantis prie jos turinio, jau priklauso skaitytojui. Jo suvokimui.

Į britų rašytojo ir meno kritiko Džono Beržerio (1926-2017) knygą, specialiai sudarytą autoriaus Rusijos skaitytojams, įtraukti skirtingų metų esė, skirtos fotografijai, po Antrojo pasaulinio karo meno sistemos veikimo principams, taip pat kai kuriems svarbiems XX amžiaus kultūros veikėjams, nuo Majakovskio iki Le Corbusier. Tekstai, daugiausia rašyti 1960-aisiais, apima tiek reakcijas į to meto įvykius (Che Guevaros mirtis, Susan Sontag knygos «Apie fotografiją» pasirodymas), tiek universalesnius darbus apie meno teoriją ir istoriją («Kubizmo momentas», «Istorinė muziejaus funkcija»), kurie ir šiandien neprarado savo aktualumo.