Šunų metai

«Šunų metai» — paskutinė romanas «Gdansko trilogijos» autoriaus Gunterio Grasso. Jis apmąsto Vokietijos istoriją XX amžiaus pirmoje pusėje ir viduryje: prieškarinį laikotarpį, nacizmo atsiradimą ir klestėjimą, karą, pokarinį laikotarpį ir Vokietijos «ekonominį stebuklą». Kiekvienoje romano dalyje pasakojimas vyksta iš vieno iš personažų perspektyvos: Eddio Amzelio — «aukos», Harri Libenau — «liudytojo» ir Walterio Matern — «nusikaltėlio», kiekvienas iš jų savaip suvokia vykstančius įvykius. Groteskiški vaizdai, siužetai ir alegorijos, persmelkiančios pasakojimą, atspindi tragišką epochos paradoksą. Satira Grasso tampa vieninteliu būdu, galinčiu parodyti visuomenės beprotybę, kuri užaugino, o vėliau neigė Trečiojo reicho siaubą.