Džono Franklino arktinės ekspedicijos

1845 m. britų ekspedicija, vadovaujama patyrusio poliarinio tyrinėtojo saro Džono Franklino, išvyko ieškoti Šiaurės-Vakarų praėjimo - jūrinio kelio per Šiaurės Ledynų vandenyną palei Šiaurės Amerikos šiaurinę krantą per Kanados Arktinį archipelagą. Ekspedicijoje buvo du laivai, kurie turėjo ištirti nedidelį Kanados Arkties plotą.
Franklino eskadra pasiekė Bafino jūrą. Būtent ten 1845 m. rugpjūčio pradžioje laivai buvo matyti paskutinį kartą. Buvo atlikta daugiau nei penkiasdešimt nesėkmingų bandymų išsiaiškinti jų likimą. Franklino laivų dingimas tapo didžiausia arktine nesėkme istorijoje.
Apie ekspedicijos likimą, jos paieškas ir pėdsakus, rastus iki 1930-ųjų, pasakoja ši knyga.
Pirmą kartą ši knyga buvo išleista 1037 m. žymiojo Arkties tyrinėtojo N. N. Urvancevo redakcijoje, leidykloje „Glavsevmorput“ serijoje „Poliarinė biblioteka“. Ji tapo pirmuoju rusų kalba tokiu pasakojimu apie šiaurės Amerikos žemyno poliarinius tyrinėtojus, surinkusiu visus tuo metu turimus medžiagas tiek apie pačią Franklino ekspediciją, tiek apie pastangas, kurios buvo daromos jos pėdsakų paieškai.